grabas

grãbas (brus. гpoб, 1. grób) sm. (4, 2) KBII52 1. K, J karstas, rakštis: Ginklai buvo tuoj sudėti atgal, grabas užkeltas ant katafaliaus rš. Ji laikė apglėbusi grabą, kuris svyravo paguldytas minkštuose, dar nekultuose šiauduose P.Cvir. Daro broliai margą grabą aštuonių kantelių KlvD269. Iš ąžuolėlio, drūto medelio, tai tėveliui grabẽlis JD1156. Este lygūs išbaltytiemus grabams BtMt23,29. Visi, kurie grãbuose yra DP544. Kūnas jos grabiep buvo padėtas DP546. Ir nekurie iš mūsų ėjo grabopi VlnE59. Bėga grabump numirėlių MP120. ^ Meškos eidamas medžioti, pataisykies lovą, o šerno – grabą VP29. Kad nabašnykas girdėtų, grabè apsiverstų Lnkv. Ji galinti tylėti kaip grabas I.Simon. Spula spula (taupo) – paliks visa, grabañ neįsidės Slm. Koks iš lopšio, toks į grãbą Sim. Parvažiavo su grabeliù (parvežė mirusį) Ėr. Išbalęs – nors ir dėk grabañ Slm. 2. psn. kapas: Akmenį nuo angos grabo atrito Mž277. Bei jos skubiai išėjo iš grabo BPI401.

◊ į grãbą nuvarýti būti mirties priežastimi: Nuvarỹs jin mane į grãbą su tuom savo zirzimu nepabaigiamu Sml.

grãbo nẽgelė persenęs žmogus: Grabo negelė besu, pasenau Šv.

grabù atsidúoda pasenęs: Grabù atsidúoda Slm.

grabù nẽšinas sirgdamas: Bėga, darbuojas manoji grabu nešina Šts.

vienà kója grabè arti mirtis: Jau vienà kója grabè, o da į mergas žiūri Ldvn.